Pasaulis – tai veidrodis, kuris rodo kiekvienam žmogui jo paties veidą. Susikaupk prieš jį, ir jis savo ruožtu rūsčiai pažvelgs į tave; juokis iš jo ir su juo, ir jis bus linksmas, malonus tavo draugas.

Pasaulis yra apvalus, todėl vieta, atrodanti lyg pabaiga, gali būti visko pradžia.

Pasaulis - scena, bet pjesė blogai pastatyta.

Argi visiškai sveikas žmogus gali gyventi šiame pasaulyje ir nepamišti?

Mes niekada neišmoktume būti narsūs ir kantrūs, jei pasaulis būtų vien džiaugsmas.

Dievas sukūrė pasaulį, kuriame nutinka daug daugiau gerų dalykų nei blogų. Nelaimės mus liūdina ne tik todėl, kad jos kelia skausmą, bet ir todėl, kad jos išimtinės. Dauguma žmonių kasdien prabunda jausdamiesi gerai. Dauguma ligų pagydomos. Dauguma lėktuvų pakyla ir saugiai nusileidžia... Avarija, apiplėšimas, neoperuotinas piktybinis auglys – tai gyvenimą griaunančios, bet labai retai pasitaikančios išimtys. Kai gyvenimas įskaudina, gali būti sunku tai pamiršti. Kai stovite šalia labai didelio objekto, viskas, ką matote, yra tik tas objektas. Tik atsitraukę nuo jo galite pamatyti, kas jį supa. Kai mus pribloškia kokia nors tragedija, matome ir jaučiame tik ją. Tik prabėgus šiek tiek laiko, galime įvertinti ją gyvenimo ir pasaulio kontekste.

Gyvename nelaimių ir nemokšiškumo pilname pasaulyje. Ir kiekvieno mūsų pareiga sukurti kampelį, kuriame to būtų šiek tiek mažiau nei prieš mūsų atėjimą.

Pasaulis – tai veidrodis, atspindintis kiekvieno žmogaus veidą. Susiraukite – ir jis pažvelgs į jus susiraukęs, juokitės iš jo ir su juo – ir jis bus jūsų linksmas kompanionas.

Vienas pasaulio sutvarkymo būdų – sukurti teisingą pasaulį.

Jeigu į pasaulį žvelgti siaurai, tai siauras jis ir atrodo! Jeigu žiūri godžiai, tai jis godus! Tačiau jeigu žiūri į jį atvirai, plačiai ir draugiškai, tai jame randi puikių žmonių!

Pasaulis – tai šachmatų lenta, figūros – tai visatos reiškiniai, o žaidimo taisyklės – vadinamieji Gamtos dėsniai. Kitas žaidėjas yra paslėptas nuo mūsų. Mes žinome, kad jis visada žaidžia sąžiningai, teisingai ir kantriai. Bet dar iš savo patirties žinome, kad jis niekada nepralies nė vienos mūsų klaidos ir nedarys jokių nuolaidų mūsų nemokšiškumui ar nežinojimui.

Visatoje yra daugiau galimybių, nei galima įsivaizduoti.

Taigi tariau sau, kad pasaulį graužia nuobodulys. Žinoma, reikia šiek tiek pagalvoti, kad suvoktum, šito iškart nepagausi. Tai kažkas panašaus į dulkes. Vaikštinėjate sau jų nepastebėdami, jas įkvepiate, ryjate, geriate, o jos tokios smulkutės, tokios plonytės, jog net negirgžda tarp dantų. Bet vos akimirkai sustojate, ir štai jos padengia jūsų veidą, rankas. Privalote be paliovos judėti, kad nusipurtytumėt šį pelenų lietų. Tad pasaulis nuolatos juda.

Daugelis mūsų nelaimių atsiranda dėl to, kad netinkamai suvokiam šį pasaulį.

Mes klaidingai skaitom pasaulį ir sakom, kad jis mus apvilia.

Daug stebuklų yra pasaulyje, tik ne visiems jie prieinami; vieniems dėl to, kad jų negirdi ir nemato, kitiems dėl to, kad jų nesupranta.

Egzistuojantis pasaulis – ne fantazija. Negalima nebaudžiamam su juo elgtis kaip su fantazija.

Labiausiai nesuvokiama pasaulyje yra tai, kad tas pasaulis yra suvokiamas.

Mūsų pasaulis – tai teatro uždanga, už kurios tūno didžiausios paslaptys.

Nieko kito nera – tik dvasinis pasaulis; tai, ką vadiname jutiminiu pasauliu, yra tik mirksnio būtinybė amžinoje mūsų raidoje.

Pasaulis visai kitoks, jei jį stebi ne vien iš savo varpinės.

Pasaulis nuostabus, ir be jo nėra išganymo.

Pasaulis yra graži knyga, bet ji nelabai padeda tam, kuris nemoka skaityti.

Pasaulis nesibaigia ties mūsų horizontu.

Pasaulis – tai veidrodis, ir jis grąžina kiekvienam jo paties atvaizdą.

Pasaulis kupinas stebuklų.

Viskas keičiasi, ir nieko pastovaus pasaulyje nėra.

Visa problema su pasauliu yra ta, kad kvailiai ir fanatikai visada tokie savimi pasitikintys, o išmintingesni - tokie pilni dvejonių.

Bet aš žinau, ir tu žinai, kad užtektų to, kas neįmanoma. Neįmanoma! Aš ieškojau to pasaulyje ir savyje.

Pasaulis laužo kiekvieną, ir po to daugelis tampa tik stipresniais palaužtoje vietoje. Bet tuos, kurie nenori palūžti, jis užmuša. Jis užmuša pačius geriausius, ir pačius švelniausius, ir pačius drąsiausius, kurie tik pasitaikys. O jei tu nesi nei šioks, nei toks, gali būti ramus - jis tave irgi užmuš, tik per daug neskubėdamas.

Šis pasaulis bereikšmis, ir kas tai pripažįsta, įgyja laisvę.

Tik tada teįstengiame suprasti pasaulio tvarkymosi dėsnius, kai patys savo kailiu juos pažįstame.

Tikroji pasaulio paslaptis – tai, kas matoma, o ne tai, kas nematoma...

Kovoje tarp tavęs ir pasaulio statyk už pasaulį.

Gali būti, kad šis pasaulis yra kitos planetos pragaras.

Kartais pasaulis atrodo ne tokia jau bloga vieta, tiesa?

Kas atėjo į pasaulį, norėdamas jį rimtai pamokyti svarbiausių dalykų, tas galės pasakyti esąs laimingas, jei išneš sveiką kailį.

Pasaulis juokingas - tu gali pavirsti į archangelą, kvailį ar nusikaltėlį - niekas nepamatys! Bet jei tau trūksta sagos, tai pamato kiekvienas.

Pasaulį paliksim lygiai tokį pat kvailą ir bjaurų, kokį radome į jį atėję.

Pasaulį labiausiai pajunti, susidūręs su juo kaktomuša. Kelios iššokusios kibirkštys apšviečia plačiau, negu aukščiausios žvaigždės.

Pasaulis – amžinas klausimas, ir noras į jį atsakyti sukuria žmogų.

Tam, kad neprarastume savo vietos šiame puikiame pasaulyje, kartais privalome išeiti laukan ir gėrėtis dangumi.

Tik tada, kai yra pakankamai tamsu, galima matyti žvaigždes.

Visa, kas vyksta, yra ne daugiau, kaip dekoracijų pakeitimas nesibaigiančioje pasaulio dramoje. Juk mes liekame tokie patys, kokie buvome visais laikais.