Mes per daug stebime gamtą ir per mažai gyvename su ja.

Gamta, kaip didis poetas, sugeba ir menkiausiomis priemonėmis pasiekti didžiausią efektą.

Nėra ribų fantazijai, nėra sienų proto skvarbumui, nėra ribų technikos jėgai, įveikiančiai gamtą.

Gamta - vienintelė knyga, kurios kiekvienas puslapis prasmingas.

Aišku, aš galėčiau apsieti ir be gėlių, bet jos padeda man išsaugoti pagarbą pačiam sau, nes įrodo, kad mano rankos ir kojos nesukaustytos kasdieninių rūpesčių. Jos – mano laisvės įrodymas.

Drįstu tvirtinti, kad iš visų žinių vertingiausios esti apie gamtą ir jos dėsnius.

Džiaugsmas matyti ir suprasti yra pati puikiausia gamtos dovana.

Gamta klūsta tik tam, kuris jos klauso.

Gamta niekados mūsų neapgaudinėja; tik mes patys nuolat apsigauname.

Gamta nepažįsta jokių teisių, ji vadovaujasi vien įstatymai.

Gamta juokauti nemėgsta, jis visada teisinga, visada rimta, visada griežta; ji visuomet teisi. Klysta ir apsirinka tik žmonės.

Gamta – amžinai besikeičiantis debesis; niekuomet nebūdama tokia pat, ji visuomet išlieka pačia savimi.

Gamta nepakenčia netikslumų ir neatleidžia klaidų.

Kas yra žmogus gamtoje? Niekas prieš begalybę, viskas prieš nieką, centras tarp nieko ir visko.

Kuo daugiau mes pažįstame gamtos dėsnius, tuo labiau mums neįtikėtini jos stebuklai.

Nuo gamtos niekur nedingsi.

Net savo nuostabiausiomis svajomis žmogus negali sukurti ko nors puikesnio už gamtą.

Savo valdove pasirinkau gamtą, visų mokytojų mokytoją.

Žmogaus užuojauta visiems gyvūnams daro jį tikru žmogumi.

Gamta moko taip neįkyriai, jog mes per vėlai sužinom, kad ji - mūsų mokytoja.

Gamtoje pasitaiko stebėtinų reiškinių - smegenų sukrėtimas... O smegenų tai nėra!

Kai gamta palieka kam nors proto spragą, paprastai užtepa ją storu pasitenkinimo savimi sluoksniu.

Gamta teisi: silpną galvą ji kompensuoja tvirtomis alkūnėmis.

Anksčiau gamta baugino žmogų, o dabar žmogus baugina gamtą.

Duodama mums dvi ausis ir tik vieną burną, gamta įtikinamai sako, kad reikia daugiau klausytis, negu kalbėti.

Gamta negyvena nei praeitimi, nei ateitimi: ji – amžina dabartis.

Gamta skuba pačiu didžiausiu greičiu – pamažu.

Gamta nemėgsta tuštumos, ją išdalija žmonėms.

Mes – durų išradėjai, bet gamta mus įsileidžia tik pro plyšius.