Kuo retesni malonumai, tuo jie žavesni.

Aistrų įkarštis neretai būna genijaus įkarštis.

Įsimylėjėliams niekada nepabosta būti kartu, nes jie nuolatos kalbasi apie save.

Meilė brangesnė už turtus: ji deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti; ji – visas pasaulis, nors ją galima apkabinti abiem rankom.

Meilė niekada nereikalauja, ji visada duoda. Meilė visada kenčia, niekada neprotestuoja, niekada nekeršija.

Du dešimtmečiai meilės moterį paverčia griuvėsiais, o du dešimtmečiai vedybinio gyvenimo padaro ją panašią į visuomeninį pastatą.

Meilė – nelyginant medis: ji išauga pati, giliai suleidžia šaknis į mūsų būtybę ir neretai žaliuoja ir žydi net mūsų širdies griuvėsiuose.

Meilė tramdo išdidžiąsias širdis, pasipūtėlius moko nuolaidumo, bet svarbiausia jos savybė – taurinti ir kilninti.

Meilė – tai deimantas, kurio net karaliai negali nupirkti, ji – visas pasaulis, nors jį gali apkabinti abiem rankom.

Mes ieškom neužšąlančio meilės uosto, bet pamirštam būti šiltąja srove.

Egzistuoja dešimt stiprių daiktų. Geležis stipri, bet ją išlydo ugnis. Ugnis stipri, bet ją užgesina vanduo. Vanduo stiprus, bet jį sugeria debesys. Debesys stiprūs, bet juos išvaiko vėjas. Žmogus stiprus, bet jį palaužia baimė. Baimė stipri, bet ją užslopina vynas. Vynas stiprus, bet jį nugali miegas. Miegas stiprus, bet mirtis stipresnė. Tačiau meilė ir gerumas pergyvena mirtį.

Meilė nebūtinai turi būti tobula. Net ir turėdama trūkumų, ji išlieka pati nuostabiausia iš visų. Taip yra todėl, kad ji – paprasčiausia ir pastoviausia tiesa: gyvenimo, įstatymų ir tvarkos... Meilė yra tai, kas apjungia viską pasaulyje; tai, kas leidžia keliauti laike ir būti savimi – nuostabiam arba pačiam paprasčiausiam.

Sugebėjimas valdyti save ir numalšinti savo aistras yra labiausiai pagirtinas, nes per daug mažai kas žino, kaip tą daryti.

Visus mus kuria ir formuoja tai, ką mylime.

Mums reikėjo tiek daug laiko suvokti, jog žmogaus gyvenimo, kad ir kas jį kontroliuotų, yra viena prasmė ir tikslas - MEILĖ aplinkiniams, laukiantiems tos meilės.

Aš norėjau vien to, ką galima gauti iš karto, ir paaiškėjo, kad nieko nenorėjau.

Kuo ledas plonesnis, tuo labiau norisi sužinoti, ar išlaikys.

Kiekvieną daiktą noras nuspalvina, o turėjimas blukina.

Mūsų poelgiai ne tokie geri ir ne tokie nuodėmingi kaip mūsų norai.

Pats juokingiausias noras – patikti visiems.

Tas, kuris nori pasiekti viską, niekada nepasieks tobulybės.

Ten, kur norima ateiti kuo anksčiau, dauguma ateina per vėlai.

Tas, kuris nieko nenori, turi viską.

Žmonės trokšta išvysti tai, kas neregėta, žiūrėti į tai, ko kiti nemato, čiupti tai, kas nepasiekiama, ir mokėti padaryti tai, ko kiti nepajėgia.

Gėris ir tiesa – tie patys visiems, bet malonumų gali sukelti įvairių.

Malonumo esmė ta, kad jo geidžiama.

Malonumas – visada gėris, o kančia – visada blogis, bet ne visada verta patirti malonumą, kartais verta patirti ir kančią.

Malonumai panašūs į valgius; patys paprasčiausi atsibosta mažiausiai.

Malonumas, kuriam atsiduodame visiškai ir beatodairiškai, tampa pačiu negailestingiausiu priešu.

Malonumai panašūs į draudimą: kuo tampate vyresnis, tuo jie jums brangesni.

Nėra tokio malonumo, kuris galų gale nesibaigtų persisotinimu.

Aistra nepripažįsta sandėrių, ji pasirengusi visokioms aukoms.

Kaprizas ir visą gyvenimą trunkanti aistra skiriasi tik tuo, kad kaprizas užsitęsia kiek ilgėliau.

Lengviau nuslopinti pirmą norą negu pasotinti viską, kas bus po jo.

Viena cigaretė tinkamu metu geriau nei visi pasaulio idealai.

Būkite malonūs su žmonėmis kildami – jums teks susitikti su jais leidžiantis.

Elgesio taisyklės primena ritualo apeigas: jos atrodo beprasmiškos, bet auklėja žmones.

Jei lenkiesi, kai lenktis galima, ir išsitiesi, kai išsitiesti galima, panašus esi į šešėlį. Jei tyli, kai neklausia, ir atsakinėji, kai esi klausiamas, panašus esi į aidą. Tačiau kokia nauda iš šešėlio ir aido?

Punktualumas – tai mandagus būdas prikišti kitiems netikslumą.

Saulės sistema nesirūpina savo reputacija.

Aistros – tai vienintelės oratorės, kurios visada įtikina. Nežinome nė šimtosios dalies to, ką daryti mus gali priversti aistros.

Aistra žengia priekyje ir vedasi iš paskos meilę.

Aistros – mūsų nesuskaičiuojamų paklydimų šaltinis – vis dėlto skatina švietimą.

Aistros nepaliaujamai smerkiamos, joms priskiriamos visos žmonių nelaimės ir pamirštama, kad jos yra ir visų mūsų džiaugsmų šaltinis.

Aistringos širdies istorija visada nepaprastai paprasta.

Aistra – blogas reguliatorius, bet galinga spyruoklė.

Aistra – tai tam tikra liga, kuri, kaip kiekviena kita, suteikia didelių, kartais sopulingų kančių.

Didi aistra – tai savotiška siela, savaip nemirtinga ir nepriklausoma nuo kūno.

Didžios aistros tokios pat retos kaip meno šedevrai.

Išminčių ramumas yra ne kas kita kaip mokėjimas slėpti savo jaudulius.