Todėl, kad nepakanka sėdėti rankas sudėjus ir laukti, kol lemtis imsis veikti, Elena, lygiai kaip nepakanka subrandinti idėją, o paskui sėdėti ir laukti, kol ji bus įgyvendinta. Kažkas turi imtis idėją įgyvendinti pasaulyje. Kažkas turi veikti lemties vardu.

Iš tiesų svarbu tik tai, ką darome, o ne tai, ką sugebėtume padaryti.

Inovacija – tai kur kas daugiau nei naujas metodas. Tai naujas požiūris į visatą pasirenkant riziką, o ne tvirtas garantijas. Tai naujas požiūris į žmogaus vaidmenį visatoje; jis sukuria tvarką rizikuodamas. O tai reiškia, kad inovacija yra ne žmogiškosios galios demonstracija, o žmogaus atsakomybės priėmimas.

Progresas – tai klaidų, kurios buvo padarytos darant progresą, taisymas.

Progresas tiesiog neįmanomas, jei jūs ir toliau darysite viską taip, kaip iki šiol.

Sėkmė dažniausiai aplanko tuos, kurie meta iššūkį ir veikia. O nedrąsiems, nuolatos bijantiems pasekmių, ji retai teatsisuka.

Veiksmas ir atoveiksmis, potvynis ir atoslūgis, bandymas ir klaidos, pokyčiai – tai gyvenimo ritmas. Iš mūsų beribio pasitikėjimo – baimė; iš baimės – aiškesnis matymas ir gaivi viltis, o iš vilties – progresas.

Apdovanojimas už gerą darbą – pats jo atlikimas.

Arkliai ir poetai privalo būti sotūs, bet netukti.

Darbas mus išlaisvina iš trijų didžių blogybių: nuobodulio, nedorybės ir skurdo.

Genialumas gali padaryti pradžią; baigti privalo kantrus darbas.

Iššūkis daryti neįmanoma – didžiausias mano įkvėpimo šaltinis.

Iš pradžių reikia išstudijuoti tai, apie ką rašai, o paskui reikia išmokti rašyti. Tam ir kitam išeina visas gyvenimas.

Kai susiduri su natūraliu stiliumi, apstulbsti ir žaviesi, nes tikiesi susidurti su autoriumi, o randi žmogų.

Mokėti rašyti eilėraščius dar nereiškia būti poetu: visos knygų lentynos užverstos šios tiesos įrodymais.

Niekada nebūna didžių darbų be didžių sunkumų.

Nusakykite žodžių reikšmes ir išvaduosite pasaulį iš pusės jo paklydimų.

Niekada nedera išplėtoti temos taip, kad nieko neliktų skaitytojui. Svarbu skaitytoją priversti ne skaityti, o mąstyti.

Nėra didesnės nuodėmės kaip tikėti, kad esi didelis rašytojas. Už tokį nusikaltimą laukia sunki bausmė.

Nėra pasauly sunkesnio darbo negu rašyti paprastą, sąžiningą prozą apie žmogų.

Patys geriausi mūsų darbai yra tie, kuriuos dirbame gera valia ir su įgimtu polinkiu.

Reikiami žodžiai reikiamoje vietoje – štai tikrasis stiliaus apibrėžimas.

Rašytojas, kaip čigonas, nepriklauso jokiam sluoksniui. Jis gali atstovauti klasei tik tokiu atveju, jei jo talentas ribotas. Jei jis pakankamai talentingas, atstovauja visoms klasėms.

Sugebėjimas suprasti didį poetą beveik prilygsta jo talentui.

Tikram rašytojui kiekviena knyga turi būti nauja pradžia, nauju bandymu pasiekti tai, kas nepasiekiama. Jis visada stengiasi daryti tai, ko niekas nedarė arba ką kiti bandė daryti ir nesugebėjo.

Tikras menininkas, labiau už viską mėgstantis meną, niekada nepasitenkina savimi ir stengiasi eiti vis toliau.

Viską, ką darai, reikia daryti gerai, net jei darai beprotybę.

Visada būti nepatenkintam – štai kur mano esmė.

Vienintelis būdas rasti ką nauja – tai be paliovos keistis, ir vienintelis kelias į originalumą – tai gilinti, plėsti savo vidinį pasaulį.

Žmogus gimsta veikti, o ne tuščiai mintyti.

Žmogus, kuris pasakoja apie žygdarbį ir jį aiškina, gali tapti palikuonims reikšmingesnis negu tas, kuris jį atliko.

Idėjas galima nuginkluoti tik kitomis idėjomis.

Kai kurių darbų didybę lemia ne tiek mastas, kiek savalaikiškumas.

Kiekviename genijaus kūrinyje atpažįstame savo atmestas mintis.

Literatūroje - kaip meilėje: mes esame priblokšti to, ką pasirenka kiti.

Nuovargis - geriausia pagalvė.

Tobulas meno kūrinys - tai kūrinys žmogaus dvasios ir todėl gamtos kūrinys.

Daugelis stengiasi pamatyti tai, kas už jūrų, o to, kas jiems prieš akis, nepaiso.

Geriau peikti negu daryti taip pat.

Ieškodami grožio, keliaujame po visą pasaulį, tačiau turime turėti grožio savyje, antraip jo nerasime.

Koneveikti nenoriu, bet ir girti nėra už ką.

Kritikas – tai žmogus, kuris moko skaityti ir šito moko kitus.

Kritikai – didžiosios literatūros armijos sargybiniai, išdėstyti visuose laikraščių ir apžvalgų kampuose ir stojantys į mūšį su kiekvienu rašytoju.

Kritikas privalo žinoti viską, o visa kita numanyti.

Mūsų išvykimas žmonėms suteikia daugiau naudos negu atvykimas.

Nuomonių įvairumas, vertinant meno kūrinių, rodo, kad kūrinys naujas, sudėtingas ir gyvybingas.

Protingas skepticizmas – svarbiausia gero kritiko ypatybė.

Skonį lavina ne vidutiniški, o patys tobuliausi pavyzdžiai.

Tiek persivalgymas nebūna sveikesni už tuos, kurie valgo vien kiek būtina, tiek iš tikro mokyti būna ne tie, kurie skaito daug, o tie, kurie skaito tai, kas naudinga.

Teatro kritikas – tai asmuo, aiškinantis apstulbusiam dramaturgui jo pjesės prasmę.