Jis galvojo, kad ten, anapus sienos, buvo savaip geriau. Baimė ir mirtis dar ne blogiausia. Kartais klaida yra gyventi toliau.

Taip jau visada būna - jei pabėgi dykumon, tyla ima rėkti tiesiai į ausis.

Žmogus privalo perskaityti viską, truputį arba tiek, kiek išgali, daugiau nieko nevalia iš jo reikalauti, turint galvoje tai, kad gyvenimas trumpas, o pasaulis linkęs tuščiažodžiauti.

Bet pagaliau – tikroji Fausto tragedija juk ne tai, kad jis pardavė sielą velniui. Tikroji tragedija – tai, kad nėra velnio, kuris galėtų jūsų sielą nupirkti.

Apie visa, apie ką negalime kalbėti, turime tylėti.

Nereikia ieškoti prasmės ten, kur jos nėra.

Kiekviename genijaus kūrinyje atpažįstame savas atmestas mintis.

Lygybę sunku pasiekti todėl, kad siekiame tapti lygūs tik su tais, kurie aukščiau už mus.

Laisvė ir sveikata turi vieną bendrą bruožą: iš tikro jas vertini tik tada, kai stokoji.

Mus dažniausiai paniekina mūsų pačių sukurtos jėgos.

Protingas skepticizmas – svarbiausia gero kritiko ypatybė.

Protingas atsargumas reiškiasi ne tik tuo, kad žmogus niekados nedaro klaidų, kiek tuo, kad jis neleidžia joms pasikartoti.

Protas visuomet šykštesnis už jausmą.

Svarbiausia yra išmintis: įsigyk išminties, suprantama, nors tai kainuotų visa, ką turi.

Aš privalau valdyti laiką, o ne jis mane.

Kad išgyventų, žmonija turi iš naujo įgyti jai būdingą žmogiškumą ir įgimtą dieviškumą; žmonės turi susigrąžinti sugebėjimą būti nuolankūs, supratingi ir garbingi. Kariškiai ir civiliai turi matyti savo viltį kitame pasaulyje, o ne tame, kuriame viešpatauja fizika ir chemija.

Matome daiktus ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie esame patys.

Niekas kitas man neatleis, tik aš pats.

Visa, kas mes esame, gimsta iš mūsų minčių. Savo mintimis mes sukuriame pasaulį.

Tiesa yra drausmė asketui, ieškojimas – mistikui, tikėjimas – kukliajam, atgaila – silpnam, principas – teisiajam, pamoka – romiajam ir iššūkis – Gamtai. Visa tai – visatos dėsnis.

Kai protas mus palieka nežinioje, tenka atsiduoti likimo valiai.

Sugebėjimas suprasti didį poetą beveik prilygsta jo talentui.

Gyvenimo paslaptis - mėgautis nusivylimais, kai jus bjauriai, labai bjauriai apgaus.

Gyvenime mes geriausiu atveju galime patirti tik vieną didelį sielvartą, o didžiausia gyvenimo paslaptis - tą sielvartą kartoti kaip galima dažniau.

Jei vaikui duodamas žaislas, kurio stebuklingumo savo menku proteliu jis nesugeba įvertinti, kurio gražumo savo dar pusiau teprasivėrusiomis akimis negali įžvelgti, tai, užsispyręs, jis tą žaislą sulaužo; jei jis apatiškas - numeta ir nužingsniuoja pas sau lygius draugus.

Jausmai geri tuo, kad nuveda mus klystkeliais, o mokslas - kad nieko bendra su jausmais neturi.

Patyrimas toks pat neveiksmingas kaip ir sąžinė. Jis tik įrodo, kad mūsų ateitis bus tokia pat kaip praeitis ir kad nuodėmę, kurią sykį padarėme bjaurėdamiesi, pakartosime daug kartų ir su džiaugsmu.

Tik išsilavinimas gali pridengti reikšmingą išvaizdą.

Žmogaus sielos neįmanoma pažinti - štai didysis bet kokios išminties pasiekimas.

Šiuolaikinis idealas – viską išmanantis žmogus. O viską išmanančio žmogaus protas – baisus. Jis panašus į senienų parduotuvę, pilną dulkių ir visokio šlamšto, kurioje visų prekių kaina didesnė už tikrąją jų vertę.

Suvaržyta širdis, laisvas protas. – tvirtai supančiojus ir įkalinus širdį, daug laisvės galima duoti protui, - tai aš jau kartą sakiau. Bet manimi niekas netiki, jei jau anksčiau to nežinojo...

Daug žinojimas neišvengiamai reiškia gilaus nežinojimo supratimą, o tai visada skatina kuklumą ir nuolankumą.

Įdomu stebėti, kaip kai kurie protai, rodos, patys save sukuria, pakildami virš visų nepalankių aplinkybių ir drąsiai prasiskindami kelią pro tūkstančius kliūčių.

Iš tūkstančio protingų žmogaus minčių viena tikrai paaiškės esanti klaidinga, o iš tūkstančio kvailio minčių viena tikrai bus teisinga.

Iš pradžių Dievas sukūrė žemę ir žvelgė į ją iš savo kosminės vienatvės. Ir Dievas tarė: "Padarykim iš purvo gyvus sutvėrimus, idant purvas pamatytų, ką mes padarėme". Ir Dievas sukūrė visus gyvus padarus, kurie dabar juda žemėje, tarp jų ir žmogų. Žmogaus pavidalo purvas atsisėdo, apsidairė ir prabilo. Dievas pasilenkė arčiau jo. "Kokia viso šito prasmė?" — sumirksėjęs mandagiai paklausė žmogus.
- O ką - viskas privalo turėti prasmę? - paklausė Dievas.
- Be abejo, - atsakė žmogus.
- Tuomet palieku tau sugalvoti, kokia viso šito prasmė, - atsakė Dievas ir nuėjo.

Jei suprantate, kad nesėkmė yra tik apylanka, jūs esate kelyje, vedančiame į sėkmę.

Kur kas geriau šiek tiek žinoti apie viską, negu žinoti viską apie vieną dalyką.

Privalote ne tik žiūrėti, bet ir įžvelgti žmones.

Pažinimas kaip jūra: tas, kuris kapanojasi ir pliuškenasi paviršiuje, visados panašus į juokdarį ir todėl atkreipia į save daugiau dėmesio negu perlų ieškotojas, kuris, nekeldamas jokio triukšmo, skverbiasi į patį nepažintų gelmių dugną ieškodamas brangakmenių.

Prastas išmanymas blogiau už neišmanymą.

Tas, kuris išmano ir dedasi neišmanančiu, yra šaunuolis. Tas, kuris neišmano ir dedasi išmanančiu, yra ligonis.

Tai, ką žinome, yra taip menka, palyginti su tuo, ko nežinome.

Tas, kuris paaiškina viską, nepaaiškina nieko.

Tas, kuris daug žino, - lankstus; tas, kuris žino ką nors viena, - išdidus. Pirmasis mato, ko jam trūksta, antrasis panašus į gaidį ant mėšlo krūvos.

Du dalykai pripildo mano protą nuolat didėjančios nuostabos ir pagarbios baimės... Žvaigždėtas dangus virš manęs ir moralės dėsniai manyje.

Girdėjimas yra vienas iš penkių mūsų jutimų, tačiau klausymas – menas.

Laimei ar nelaimei, gyvename tokiu metu, kai paprastas žmogus žino daugiau nei žmogus gyvenęs prieš trisdešimt ar keturiasdešimt metų. Ir visa tai vien dėl to, kad orientuotųsi aplinkoje. "Būti išsilavinusiam" šiandien reiškia ne tik gerai išmanyti mokslą ir meną, tačiau ir suprasti jų sąsajas, kurių mažai kas moko. Galiausia "būti išsilavinusiam" šiandien reiškia būti pasirengusiam tapti pasaulio piliečiu. Kitaip sakant, privalai būti išsilavinęs, kad išgyventum.

Mano ryškiausi prisiminimai iš senų laikų apie T.A.Edisoną yra vienintelis sakinys, parašytas jo kambaryje ant sienos. "Stebėtina, ko imasi žmonės, kad negalvotų". Graudi tiesa. Keli iš mūsų galvoja, kiti mano, kad galvoja, ir dauguma nė nemano galvoti. Kažkoks niekam tikęs pasaulis.

Nėra nieko šventa ir neliečiama, išskyrus laisvę mąstyti. Be kritikos, tai yra be tvarkos ir bandymo, nėra mokslo; be kritikos negali būti meno ir literatūros. Dar pridurčiau, kad be kritikos negali būti sveikos visuomenės.

Nerimas – neišlavinto proto požymis. Tai paprasčiausiai kvailas laiko švaistymas nemalonumams. Jei vyrai ir moterys savo protą treniruotų taip pat atkakliai kaip treniruoja savo kūną, jie išvalytų savo smegenis nuo šios kvailystės.