Požiūris yra proto paletė. Su ja galima nuspalvinti aplinkybes niūriais ar pilkais, ryškiais arba džiaugsmingais tonais.

Sutikčiau visą gyvenimą praleisti tamsoje, kad tik sužinočiau, kas tai yra šviesa.

Išeinantis iš namu tegu pamąsto, ką ketina daryti, o kai vėl įžengs į namus, tegu pamąsto apie tai, ką padarė.

Kad taptum ciniku, turi būti protingas, o kad pakaktų proto juo netapti, turi būti išmintingas.

Kuo daugiau skaitote nemąstydamas, tuo labiau įsitikinate, kad daug žinote, o kuo daugiau mąstote skaitydamas, tuo aiškiau matote, kad žinote mažai.

Mokymasis be mąstymo beprasmis. Mąstymas be mokslo – kenksmingas.

Mokslininko mąstymo tikslas – matyti bendrą atskirame ir amžiną laikiname.

Protingai kalbėti sunku, o protingai tylėti dar sunkiau.

Retai mąstome apie tai, ką turime, bet visada – apie tai, ko stokojame.

Šnekėti nemąstant – tai tas pats, kas šaudyti nesitaikant.

Tas, kuris daug galvoja, mažai kalba, stengdamasis įsprausti kuo daugiau minčių į kuo mažiau žodžių.

Baimė – tai klausimas: ko tu bijai ir kodėl? Kaip ir ligoje glūdi sveikatos sėkla, nes liga suteikia informacijos, taip ir baimėje slypi savęs pažinimo lobiai. Tik reikia mokėti juos pažinti.

Niekada nepastebi to, kas jau padaryta; matai tik tai, ką dar liko nuveikti.

Protas gali rojų paversti pragaru, arba pragarą – rojumi.

Užverdamas duris į klaidas užveri duris į tiesą.

Visi gyvename savo mąstymo ribose telpantį gyvenimą. Norėdami gyventi visavertiškiau, privalome išplėsti ir mąstymą.

Dėl vieno ištarto žodžio žmogų pavadina išminčiumi arba kvailiu. Būkite atidūs, galvokite, ką sakote.

Išmintis nepasimiršta.

Jeigu jūs valdote savo protą, valdote ir pasaulį.

Jeigu jums patinka klausytis, jūs gausite, o jei klausysite, būsite išmintingi.

Jumyse glūdi priežastis visko, kas vyksta jūsų gyvenime. Suvokti savyje pabudusias vidines galias, tai sutvarkyti gyvenimą pagal savo troškimus.

Ką galvoji, toks ir esi.

Nuostabiausias ir giliausias jausmas, kurį galime patirti yra mistiškumas. Tai visų mokslų užuomazga. Tas, kuriam šis jausmas svetimas, kurio niekuo nenustebinsi, kuris paskendęs baimėje, tolygus mirusiam. Jeigu pripažįstame, kad tai, kas neatskleista, tikrai egzistuoja ir pasireiškia aukščiausia išmintimi ir akinančių grožiu, prieinamu neišlavintiems mūsų sugebėjimams, prilygstantiems tik primityvioms formoms, tai – žinojimas.

Nėra kitos, visa valdančios jėgos kaip išmintis.

Protas yra viskas. Apie ką galvoji, tokiu tampi.

Protas yra suvokimas visko, ką matai, girdi ir jauti. Jo dėka mes suvokiama žemės, dangaus, muzikos, dailės ir viso kito grožybes. Šis negirdimas minčių veiksmas keliaudamas pirmyn ir atgal ląstelių bei nervų raizginiais sukuria darnią begalinę proto visumą, vadinamą gyvenimu.

Sudėtingiausias dalykas galingam protui yra valdyti save.

Tiesa yra drausmė asketui, ieškojimas – mistikui, tikėjimas – kukliajam, atgaila – silpnam, principas – teisiajam, pamoka – romiajam ir iššūkis – Gamtai. Visa tai – visatos dėsnis.

Visus išminčius sieja mokėjimas klausyti.

Žmogus yra suvaržytas proto, bet protas jį ir išlaisvina... Žmogus, kuris tvirtai pareiškia: "Aš nesuvaržytas, aš esu laisvas," – tampa laisvu.

Žmonės bijo galvoti arba jie nežino, kaip tai daryti. Jie nesupranta, kai jei emocijų negalima nuslopinti, tai protą galima lavinti. Visame pasaulyje žmonės ieško minčių ramybės, tačiau negali būti nė kalbos apie minčių ramybę, nestiprinant mąstymo.

Žmonės arba bijo mąstyti, arba nemoka. Jie nesupranta, kad lygiai taip, kaip neįmanoma nuslopinti jausmų, neįmanoma sutvirtinti minčių. Viso pasaulio žmonės ieško ramybės, o ji neįmanoma be stiprių minčių.

Drąsiai misk kitų idėjomis. Idėjos – vienintelis penas, kurio tau niekad nepristigs.

Juk pats žinojimas nėra blogis, svarbu tai, kam jis panaudojamas.

Nebūtina manyti, jog tiesa yra bloga; tiesiog ji tokia didžiulė, beformė ir atsitiktinė, kad jos apibūdinti nepajėgs jokie būdvardžiai. Tiesa ir tikrovė yra tai, kas yra.

Nieko neverta išmintis ir įžvalgumas, jei nepajėgiama pasinaudoti proga.

Įžvalgumas dar neįrodo proto. Kvailiai ir net bepročiai būna stebėtinai įžvalgūs.

Kilnaus proto žmogus vienodas bus laimėje ir nelaimėje. Jis niekuomet nesikarščiuos, bet ir nesižemins. Nesipuikaus turėdamas pasisiekimą, bet nesijaus prislėgtas, jei nesiseka. Neieškos, bet ir nevengs pavojaus, nekalbės nei apie kitus, nei apie save. Nesistengs, kad jį kas girų, ir nenorės, kad kitus peiktų.

Kodėl žmogus mūsų neerzina, o proto luošis erzina? Todėl, kad šlubis suvokia, jog mes vaikštome tiesūs, o proto luošis tvirtina, jog ne jis, o mes luoši; jei ne tai, mes jaustume jam gailestį, o ne neapykantą.

Pats geriausias būdas pritaikyti silpnybes – panaudoti vieną prieš kitą.

Pagrindinė proto teigiamybė – ne gyvumas, o tikslumas, kaip ir švytuoklės privalumas – ne sparta, o eigos tikslumas.

Tas, kuris griežtas savo paties klaidoms ir neskuba smerkti kitų, išvengia nepasitenkinimo.

Visi skundžiasi savo atmintimi, bet niekas nesiskundžia savo protu.

Žmonės, girdami kieno nors gerumą, paprastai pervertina jo tobulumą, o kalbėdami apie kieno nors niekšybes, per daug sutirština kalčių spalvas.

Žmogui būdinga klysti, o mulkiui – užsispirti dėl savo klaidos.

Žmogui pateisinti pakanka to, kad savo gyvenime dorybėmis jis nusipelnė savo klaidų atleidimo.

Atmintina, kad iš prigimties turime pasimokyti tik joje slypinčios išminties, daugiau nieko.

Aštrus, bet ribotas protas kas žingsnis išsiveržia į priekį, tačiau pažengti į priekį negali.

Ankstesnės kartos mums paliko ne tiek parengtus atsakymus į klausymus, kiek pačius klausimus.

Katė, pirmą kartą atsitūpusi ant karštos krosnies, daugiau nebetūps ant jos. Taip pat ir ant šaltos.