Būdamas miręs, neišvengiamai įgyji ir tam tikrų privalumų: be jokios abejonės, baimės ar kaltės jausmo gali daryti tokius dalykus, kurie, esant gyvam, būtų pavojingi ar nepriimtini.

Ne visi namie! Išgirsti tokį dalyką iš jų - iš šeimynėlės, šalia kurios klykaujančių kanibalų gentis būtų atrodžiusi tyli ir civilizuota! - buvo šis tas.

Tuo laiku nužudymai darėsi kasdienybė kaip karščiai.

Jei problema verta diskusijos, geriau pabandyti išvengti jų abiejų.

Pasitikėk tik tais, kurie reikalams pašlijus praras tiek pat, kiek ir tu.

Spinduliai
Pavasario naktimis mėgstu padeginėt kaimynų trobesius.
Daugelis žolę degina... Vabalėliai taigi visai nekalti. Apie žmones to nepasakysi. Kitas gal ir susimąstys...
Ir nauda, ir pramoga.

Grožio kontūrai
Tyli naktis... Tamsiam danguj spindi šaltos žvaigždės...
Kas man iš to?
įlendu į krosnį ir tupiu.
Vakare tu pakuri krosnį. Rūkdamas, rėkdamas rėplioju aukštyn. Išlendu pro kamino skylę - koksai dangaus gražumas!
Bet kiek reikia iškentėt, kad tai įvertintum!

Gerumas
Skambina iš ministerijos.
- Atvažiuokit. Nebegalim susitvarkyt.
Atvažiuoju ir viską sutvarkau. Vienus pridaužau geležiniu strypu, kitiems ir diržo gana. Bet dažniausiai tenka keletą nušaut.
Jei ne aš – viskas čia būtų dar blogiau.

Maži stebuklai
Atėjo gerieji laikai.
žinoma, daugelis to nesuvokia, nes gerieji niekuom nesiskiria nuo blogųjų.
Bet vis tiek smagu!

Snaudžianti dvasia
Vakarais, kai pulkai naktinių drugelių skrenda į mano žvakę, vis mąstau: o ką daryt, kad į šviesą veržtųsi ir žmogus?
Padegu tėvo dvarą.
Ir šit jau lekia su naktinėm pižamom smagūs kaimynai...
Yra žmoguje tie šviesieji pradai! Tik reikia mokėt juos pažadint.

Kliūtys kelyje
Žiemą, žvelgdamas pro langą, vis jaudinuos, kad žmonės gali nenueit, kur reikia.
Štai ponas, klampojantis per gilų sniegą, toks panašus į kolūkietį.
Moteris, stumianti automobilį, - visai kaip tarybinė.
Žiema labai kenkia Lietuvos įvaizdžiui.

Papročiai
Jūs manot, ponas, rymantis ant stogo, naujų kelių mums ieško?
O anas, žvelgdamas nuo tilto, senelių žiemojimu susirūpinęs?
O va tas, kuris ant šakos virvę riša, bene sūpynes vaikučiams dirbs?
Ak, sakau, negali dar pasikliauti mūsų žmonėmis.

Svetimas
Stoviu kryžkelėj.
- Jūs einat į šitą pusę?
- Taip, - sako žmonės. – į šitą.
- O kuom šita už aną geresnė?
žmonės nueina ir aš nudūlinu jiems iš paskos.
Paskui apsisuku ir dūlinu į kitą pusę.
Bet galėčiau ir vietoj stovėt.
Nuo manęs čia niekas nepriklauso.

Tuščios viltys
Praėjo žiema... Ir pavasaris praeis...
Ateis ir praeis vasara... Paskui – ruduo..
Galvoju: ir ko jie čia valkiojasi?

Silpnumo kaina
Pavasario naktimis mėgstu pagulėt ant geležinkelio bėgių. Žiūrių į skylėtą dangų... Ir mano kelnės skylėtos... Koks ryšys tarp žmogaus ir dangaus!
Bet štai ateina traukinys, ir aš traukiuos į šalį.
Užtat ir negerbiu savęs. Kitas nepasitrauktų.
Tokiems šiandien – dangus.

Viskas yra valgoma, jei pakankamai smulkiai supjaustyta.

Aš žinojau, kad esu miręs ir gyvenu pragare.

Antanas Garšva nukabina keltuvininko uniformą. Mėlynas kelnes su raudona siūle ir burokinės spalvos švarką su mėlynais atlapais, "auksinėmis” sagomis, pintais antpečiais. Švarko atlapų kampuose blizga numeriai. 87 iš kairės, 87 iš dešinės. Jei svečias nepatenkintas keltuvininku, jis gali, prisiminęs numerį, įskusti jį starteriui. "87 kalės vaikas, 87 užkėlė mane keturiais aukštais aukščiau, 87 87 87, aš sugaišau dvi minutes šioje dėžėje, prakeiktas kalės vaikas 87! Smagu kolioti skaičių. Smagu operuoti skaičiais. 24035 į Sibirą. Smagu. 47 žuvo lėktuvo katastrofoje. Smagu. Parduotos 7038456 adatos. Smagu. Šiąnakt Mister X buvo laimingas 3 kartus. Smagu. Šiandien Miss Y mirė 1 kartą. Smagu. Šiuo metu esu vienas ir prarysiu vieną tabletę.ir man bus smagiau.

Be to jam smarkiai skėlė galvą, ir jis mintyse pajuokavo: mirtis tau bus vietoj aspirino tabletės.

Deja iš medicinos teišsinešiau meilę lavonams, kas ir šiandien atsiliepia mano kūryboje.

... išmoko prekiauti, o po to atsirado ir būtinybė žudyti į save panašius. O ir kuo daugiau, velniai rautų, pasigirsi išgertuvėse?

Kitą kartą, kai Lietuvoj vis krito gyvenimo lygis, gyveno toks senelis, kuris kasdien žiūrėjo į dangų. Jis norėjo pamatyti krintantį lėktuvą.
O lėktuvai, it laimė, vis lėkė pro šalį...
Ir numirė senelis, keikdamas gyvenimą, kuriame taip mažai grožio.

Kas manieji angelai sargai? Keletas pamišėlių, kurie ir rojuje nesurastų sau ramios vietos.

Kai angelas atsisveikina su naujai gimusiuoju, jis paliečia pirštu jo veidą, kad atvykėlis į žemę neprisimintų dangaus. Štai kodėl tarp nosies, ir viršutinės lūpos įspaustas griovelis. Jūsų veidas kreivokas nuotraukose. Suvokiate palyginimą?

Kartos praeina ir ateina kitos. Ir kentėjimas, ir beprotybė, ir nesupratimas.

Norėjau palikti atkrantę ir nueiti sau jūra. Kaip Kristus. Keli žingsniai teskyrė mane nuo stebuklo. Supratau, stebuklas būtų patobulinta realybė. (...) Negalėjau vaikščioti jūra. Tegalėjau paskęsti arba žiūrėti į ją. Skęsti bijojau.

Nesu romantikas. Todėl nešoksiu iš trisdešimt penktojo aukšto. Esu estetas, todėl ir nematydamas savęs, nenorėčiau, kad kiti matytų mane neestetiškai sutraiškytą.

Nužudyti gailestingiausiai. Be kraujo praliejimo. Sudeginti gyvą.

Profesija? Poetas ir nevykęs žemės gyventojas.

Zoori. Vienintelis žodis. Geras žodis. Svajokite apie zoori. Gera svajoti apie zoori. Ir – – – atidarykite duris.

Abejingumas: pasikabinti hamaką po pažinimo medžiu.

Achilo ryžtingumas: paaukoti koją - pabėgti nuo mito su ramentais.

Aforizmas - guminis kaulas: sotus nebūsi, bet stiprėja žandikauliai.

Bailio nelaimė: nori laimės, bet bijo laimės pasekmių.

Duok kvailiui kelią, bet pareikalauk iš jo pažymėjimo.

Galutinė standartizacija: unifikuotos vienatvės.

Kai kas džiaugiasi savo gyvenimu kaip diktantu be klaidų.

Kol prietarai - mūsų ramentai, kokia mintis išdrįs šokti?

Mažasis didingumas: vizginti uodegą taip, kad būtų panašu į užmojį.

Mes dažnai giriamės tiesiu ėjimu. Ar tai ne girtuoklio požymis?

Mažojo didysis klausimas: kur kelias į didžiąsias klaidas?

Nejuokink pasaulio kryžkelėje - būsi apkaltintas dėl avarijos.

Pudeliai nejaučia epochos, tik pasivaikščiojimo laiką.

Pretenzijos: dar neturi chaoso, o jau nori kurti pasaulį.

Paskutinė matavimo sistema - kartuvės: visada truputį trūksta iki žemės, o dangus per toli.

Popierius nerausta iš gėdos: jis baltas iš baimės, kad neprirašytų nesąmonių.

Vienintelis pabėgimas nuo klaidos: klysk kūrybingai!

Vėliavų likimas: saulėtoje šalyje išblunka, lietingoje - supūva.

Visi ieško kvailių - ir randa, blogiausiu atveju - save.

Cinizmas yra vienintelė forma, kuria niekingos sielos gali prisiliesti prie padorumo.