Žmonėms reikėtų laisvos dienos nuo gyvenimo.

Žmonės klysta sakydami, kad sėkmė gadina žmones, nes daro juos garbėtroškomis, savimylomis ir savimi patenkintais. Priešingai: dažniausiai sėkmė padaro juos ramiais, kantriais ir gerais. Nesėkmės suteikia žmonėms žiaurumo ir susierzinimo.

Žmogus stovi ant abiejų kojų todėl, jog Dievas nori, kad šis žvelgtų į dangų ir žvaigždes.

Kada žmogus pasiekia gyvenimo tašką, kai yra patenkintas viskuo ir sako, kad nenori nieko išmokti, keisti ar netgi būti, tai reiškia, kad atėjo laikas jį užbalzamuoti ir paversti mumija.

Pasistenk nebūti žmogumi, kuriam sekasi, verčiau būk vertingu žmogumi.

Yra du išmintingų žmonių tipai, tiesa? Vieni iš pat pradžių eina teisingu keliu, nes gerai apgalvoja nesėkmes bei klaidas ir toliau išvengia jų, o kiti supranta, kodėl ten atsidūrė. Ir tie, ir anie prieina prie tų pačių išvadų, bet jų požiūriai visiškai skirtingi.

Žmogus nusipelno žmogaus vardo, nes jis pats pasirenka, kaip jam elgtis savo lemties rėmuose. Jis gali apgalvoti savo veiksmus, pats nuspręsti ir pasirinkti geriausią iš kelių alternatyvų. Žmogus nuo gyvulio skiriasi tuo, kad gali laisvai apsispręsti daryti bloga ar gera, gali pasirinkti žingsniuoti plačiu grožio keliu ar šlitiniuoti apleistu išsigimimo šunkeliu.

Žmogus, kuris abejoja savimi, prilygsta žmogui, įstojusiam į savo priešų gretas ir pakėlusiam prieš save savo pateis ginklą. Jis lemia savo pralaimėjimą, nes pirmasis patiki juo.

Žmogus gali patirti ne vieną nesėkmę, tačiau jis netaps nevykėliu tol, kol nepradės kaltinti kitų.

Žmogus be savitvardos, kaip statinė be lankų, subyra į atskiras dalis.

Žmogus nėra laisvas, jeigu nesugeba valdyti savo sielos ir nevadovauja savo charakteriui.

Žmonių prigimtis vienoda, skiriasi tik jų įpročiai.

Iš pradžių žmonės nenori tikėti tuo, kad kažkas gali būti padaryta, po to jie tiki tuo, jog tai gali būti atlikta, o kai tai būna padaryta, visi stebisi, kodėl to niekas nepadarė anksčiau.

Žmogus nėra laisvas, jeigu nesugeba valdyti savo sielos ir nevadovauja savo charakteriui.

Žmones jaudina ne tai, kas vyksta, o jų nuomonė apie tai, kas vyksta.

Žmogus – tai niekingai mažas dydis, kol jis dirba savaime arba pats sau, tačiau kai jis skelbia meilės ir teisingumo įstatymus, jis tampa panašus į Dievą.

Žmogus – tai dalis visumos, kurią vadiname visata, ir yra apribotas laiko bei erdvės. Save, savo mintis ir jausmus jis suvokia atskirai nuo visumos – savotiškos savo sąmonės optinės apgaulės. Ši apgaulė – lyg tam tikra mūsų norų apribojimo, prisirišimo prie nedidelio ir netoli mūsų esančio žmonių skaičiaus prizmė. Mūsų užduotis yra iš tos priklausomybės išsilaisvinti taip, kad atjauta pasiektų visus gyvus sutvėrimus ir visą prigimties grožį.

Kiekvienas žmogus, kurio viduje dar šis tas yra likę, geba būti vienas su savimi.

Žmogui, turinčiam supratimą apie grožį, o be paliovos verčiamam regėti šlykštybę yra kančia, ir jis nenorom ima laikyti save kankiniu. Jei iš pagarbos stengsies nematyti blogio, tapsi veidmainiu. Jei nuolat, iš tos pagarbos, vengsi reikšti savo nuomonę, tapsi bailiu. O galiausiai, jei dėl šventos ramybės imsies kaltę už nepadarytus nusižengimus, nejučiom būsi pažemintas ir vieną gražią dieną patikėsi esąs menkysta; niekada negirdėdamas paskatinančio žodžio žmogus praranda drąsą ir savigarbą; o kai esi priverstas užsikrauti sau ant pečių paklydimus, pradedi niršti ant žmonių ir viso pasaulio tvarkos.

Žmogus niekad nesusimąsto ir nieko nepastebi, kol jam puikiai klojasi. O ir kuriems galams?

Aš žmogus, ir visa, kas žmogiška, man nėra svetima.

Akys neklysta, kol pasikliauja savo paties, o ne kitų akimis.

Didieji žmonės pasižymi tuo, kad iš kitų reikalauja daug mažiau negu iš savęs.

Esu tas, kas būsiu, o ne kas buvau.

Jei atidžiai pažiūrėsite į žmones, kurie nieko negali pagirti, kiekvieną peikia ir yra viskuo nepatenkinti, tai suprasite,jog tai ir yra tie žmonės, kuriais niekas nepatenkintas.

Kuo mažiau turime reikalavimų, tuo esame panašesni į dievus.

Kiekvienas žmogus – savo likimo kūrėjas.

Kuo daugiau žmonės turi proto, tuo daugiau mato originalių žmonių. O paprasti žmonės nemato tarp žmonių skirtumo.

Kuo žmogus mažiau mąsto arba žino apie savo privalumus, tuo labiau mums patinka.

Kadangi mane nugalėjai, turėjau tapti stipresnis.

Kas daug ko atsisako, gali daug ką sau leisti.

Tas, kuris pajėgus viską ištverti, gali ryžtis viskam.

Tik ko nors netekę suvokiame vertę.

Tas, kuris padėjo bent vienam vieninteliam žmogui, suvokė gyvenimo prasmę.

Žmonės skiriasi vieni nuo kitų gyvenimu, o mirtimi yra vienodi.

Žmogus labai stiprus, jei nori būti tik tuo, kuo yra, ir labai silpnas, jei nori pakilti aukščiau žmonijos.

Žmogus visą gyvenimą praleidžia tikėdamasis ir miršta dar turėdamas vilties.

Žmonių reikalus geriau suvokia ne tas, kuris ilgiau gyveno, o tas, kuris daugiau stebėjo.

Žmogus su didingomis idėjomis – nemalonus kaimynas.

Žmogui, kuris žino, kur eina, pasaulis duoda kelią.

Prisiminimas apie didžius žmones mums turi ne mažesnę reikšmę negu jų buvimas šalia.

Žmogaus paskirtis - protinga veikla.

Žmogus sudėtas gan keistai: natūralaus jo vaizdo niekad nematai.

Ir didis žmogus – viso labo tik žmogus.

Žodžiais beveik visi žmonės vienodi, tik elgesys parodo jų skirtumą.

Aš esu idealistas. Nežinau, kur einu,. bet einu savu keliu.

Gerą patarimą žmogus duoda tada, kai yra tiek senas, kad pats nebegali būti blogu pavyzdžiu.

Nors ir esu pasiruošęs kankinio mirčiai, vis dėlto bemeilyčiau tą momentą atidėti.

Nekenčiu žmonijos, kadangi esu vienas iš geriausių jos atstovų, o juk žinau, koks esu blogas.

Patarimas panašus į riciną: jį lengva duoti, bet velniškai nemalonu ryti.