Kūrėjas ieško pasekėjų, bet ne lavonų, ne bandų, ne tikinčiųjų.

Kiekvienas žmogus sau - vienas vienintelis pasaulyje. Vienas vienintelis, vienišas tarp daugybės kitų žmonių ir visada bijo.

Kiek daug reikia žmogui sukaupti, kad suprastų, kiek nedaug jam reikia.

Mane sukrėtė ne tai, kad mane apmelavai, o tai, kad aš tavimi daugiau nebetikiu.

"Jis man nepatinka." - "Kodėl?" - "Aš iki jo nepriaugau." - Ar bent vienas žmogus kada nors taip atsakė?

Štai kaip čia gyvena žmonės: didelės namų pavidalo dėžės apsiginti nuo "lietaus" ir "sniego" su šonuose iškirstomis skylėmis, pro kurias jie žiūri į lauką. Jie laksto aplink, įlindę į mažesnes, spalvotas dėžutes su keturiais ratais kampuose. Šita dėžučių kultūra jiems reikalinga todėl, kad kiekvienas iš jų suvokia uždarytą dėžutėje, vadinamoje "kūnu": kojos, rankos, pirštai judinti pieštukams ir įrankiams, kalba, nes jie nebemoka bendrauti, akys, nes nebemoka matyti. Keista mažytė planeta. Pasiilgau tavęs.

Teprakeikia juos Dievas tėvas, Dievas sūnus ir Dievas šventoji dvasia dabar ir amžių amžiams.

Vien tik per kovą nuolatinę žmogus atranda savo aš.

Žmogaus didybė tuo ir didi, kad jis suvokia savo menkystę.

Žmogus tragiškas medis: jis laukia vaisių, dar nepražydęs, ir nori žydėti, jau numetęs vaisius.