Kad būtume tokie kaip mūsų protėviai, turime būti geresni: mėgdžiotojas – ne sekėjas.

Kas nepamena buvusios laimės, tas jau senis.

Kiekvieną savo amžiaus tarpsnį mes pradedame kaip naujokai, ir ne sykį mums pristinga patirties, nors esame gyvenę jau nemažai metų.

Kiekvienas žmogus renkasi ilgą gyvenimą, bet ne kiekvienas norėtų tapti seniu.

Kvailiui senatvė – našta, neišmanėliui – žiema, o mokslo vyrui – auksinė pjūtis.

Likimas visada išmintingųjų pusėje.

Likimas aklas tik tiems, kuriems nepalankus.

Likimas atskleidžia mūsų gerąsias savybes ir trūkumus, panašiai kaip šviesa – apšviečiamus daiktus.

Likimas – tai bevalių sielų pasiteisinimas.

Mirusysis, jei gerbiame jo atminimą, tampa brangesnis ir galingesnis už gyvą žmogų.

Mūsų praeitis ir mūsų ateitis vieningos. Mes gyvename savo laike, o mūsų laikas – mumyse.

Mūsų praeities garbinimas proporcingas jos nepažinimui.

Mums neskirta būti dabarties teisėjais.

Mirtis yra didžioji lygybė ir kartu didžioji laisvė.

Mirtis – tai ne tamsa – tai šviesa. Tai ne niekas – tai amžinybė. Tai ne galas – tai pradžia.

Mirtis baisi, bet dar baisiau būtų suvokti, kad gyvensi amžinai ir niekada nemirsi.

Numatyti pavyksta ne burtus metant ir ne spėjant, o protu.

Niekas taip greitai nesendina žmogaus kaip mintis apie tai, kad jis sensta.

Praeitį lengviau neigti negu taisyti.

Pati blogiausia iš blogybių, mirtis, mūsų niekaip neliečia: kai mes esame, tai mirties dar nėra, o kada mirtis ateina, tai mūsų jau nebėra.

Pats tikriausias būdas priartinti mus prie brangių mirusiųjų – tai ne mirtis, o gyvenimas. Jie gyvena mūsų gyvenimą ir miršta, kai mirštame mes.

Reikia ko nors daugiau negu talentas suprasti dabarčiai, kažko daugiau negu genijus numatyti ateičiai, ir taip lengva aiškinti praeitį.

Senos užtvankos kaip nereikalingos išardymas tikrai sukels potvynį. Senų papročių kaip nereikalingų sunaikinimas tikrai baigsis maištais.

Seniai didesni bepročiai negu jaunieji.

Seniai ir kometos yra gerbiami už tą patį: už ilgą brazdą ir įsivaizduojamą gebėjimą išpranašauti ateitį.

Senti nuobodu, bet tai vienintelis būdas ilgai gyventi.

Senatvė slepia galimybes ne mažesnes nei jaunystė, tik po kitokiais apdarais.

Senatvė ateina, kai žmogus pradeda sakyti: "Niekada aš nesijaučiau toks jaunas".

Siaubinga yra sielos tamsa, deja, pamatome tai tik tuomet, kai mirtis pažvelgia į akis.

Toli gražu nepakanka parodyti, kad dabartis aukščiau už praeitį; dar reikia sukelti nuojautą, kad ateitis aukščiau už mūsų dabartį.

Tik kvailys, galvodamas apie ateitį, užmiršta dabartį.

Trys dalykai niekada negrįžta: paleista strėlė, ištartas žodis ir praėjusios dienos.

Vienintelis dalykas, kuris paguodžia mus mūsų varguose, - tai pramoga. Tačiau pramoga mums suteikia smagumo ir nejučiomis artina prie mirties.

Yra mirusiųjų, kurie gyvesni už gyvuosius.

Žmogus, kol nepripras prie mirties, kol mąstys apie ją taip, tartum ji turėtų ateiti rytoj, negyvens taip, kaip dera, t.y. neatidėdamas nieko kitai dienai.

Branda dažnai esti kvailesnė už jaunystę, be to, nepaprastai neteisinga jos atžvilgiu.

Dvasios jaunystė amžina, o amžinybė – tai jaunystė.

Jei jaunystė žinotų, o senatvė galėtų!

Jaunimo išradingumas vertas senių patirties.

Jauni žmonės žavisi ir myli kaip tik taip, kaip reikia žavėtis ir mylėti, tai yra be saiko.

Kiekvienas žmogus turi tris jaunystes: kūno, širdies ir proto. Nelaimei, jos niekad nesutampa.

Laikas – pats sąžiningiausias kritikas.

Laikas mūsų nekeičia, tik tobulina.

Minutės ilgos, o metai trumpi.

Metai moko daugelio dalykų, apie kuriuos dienos nė nežino.

Pasakykite penkiolikmetei mergaitei, kad ji rytoj mirs. "Kokia kvailystė", - ji atsakys. Štai kas yra jaunystė.

Vidutiniam žmogui rūpi laiką prastumti, o talentingasis stengiasi laiku pasinaudoti.

Žmogus neturėtų skųstis laikais: iš to nieko neišeis. Blogas laikas – na, ką gi, tam ir yra žmogus, kad jį pagerintų.

Gyvenimo trumpumo mes negauname, o pasidarome jį patys.

Gyvenimas yra tai, kas vyksta, kol jūs esate užsiėmęs kitais darbais.