Kiekvienas nepagarbus veiksmas, nukreiptas prieš gyvybę, kiekvienas veiksmas, ignoruojantis gyvenimą ir išreiškiantis abejingumą gyvenimui ir švaistantis jį, yra žingsnis į mirtį.

Senatvė yra tragiška ne tuo, kad esi senas, bet tuo, kad esi jaunas.

Senatvėje labiau sugebame nelaimių išvengti, jaunystėje - jas iškęsti.

Bet nuo tokių tiesų, kaip ta, kad mes juk visi greitai mirsime ir kad, vadinasi, į viską mums nusispjaut, visas gyvenimas pasidaro lėkštas ir kvailas.

Kiekvienas matė, kaip iš vandens laikrodžio teka vanduo. Lygiai taip pat bėga žmogaus laikas, tačiau žmogaus laikas ne vandens laikrodžiu matuojamas, o tuo, kas žmogui nutinka. Tai didi ir tikra tiesa, tačiau žmogus ją suvokia tik senatvėje, kai laikas teka bergždžiai, kai jau nieko nenutinka, nors jis taria, jog nutinka, daug kas, ir tik vėliau suvokia, jog nieko neįvyko. Kai žmogui daug kas nutinka, jo širdis mainosi, keičia pavidalą, tuomet viena vienintelė diena jam gali tapti ilgesne už metus, dvejus metus, per kuriuos dirbo darbą, gyveno įprastą gyvenimą, pats visai nesikeisdamas.

Kažkokiame savo sielos kamputyje kiekvienas puikiausiai žino, kad nors savižudybė ir yra išeitis, bet vis dėlto ji tėra tik menkas ir neteisėtas atsarginis išėjimas, kad iš esmės daug kilniau ir gražiau, kai tave nugali ir patiesia gyvenimas, o ne tavo paties ranka.

Paskui įsivaizdavau, kaip visa ta gauja nuleidžia mane į duobę, užrausia žemėmis ir dar užritina akmenį su mano pavarde. Ir guliu sau tarp lavonų. Tik spėk numirti – tuoj kiša tave tarp negyvėlių. Ir kai aš tikrai numirsiu, norėčiau tik, kad atsirastų bent vienas protingas žmogus ir įmestų mane į upę ar šiaip kur. Tegu, deda kur nori, bet tik ne į kapines. Paskui, dar ateis sekmadienis ir kraus ant pilvo gėlių puokštes. Bjauru. Kas numirėliui gėlės? Nulis.

Gyvenimas būtų lygus tiesai, jei žmogus būtų tiktai gamta.

Gyvenimas jau vien dėl to puikus, kad iš jo galima sukurti satyros šedevrą.

Jei Teorija neina prie Gyvenimo, Gyvenimas eina prie Teorijos.

Jei šventovių pamatai būtų tvirtesni, žmonės būtų auklėjami juoku, o ne maldomis.

Jauna siela sename kūne: visi sužavėti. Niekas nenori suprasti, kad ji - kalinė.

Neik lenktynių su laiku: jis neturi širdies, o tu gali gauti infarktą.

Blogai stebime gyvenimą, jei nematome rankos kuri užmuša gailėdama.

Iš gyvenimo karo mokyklos. - Kas manęs nepražudo, tas mane sustiprina.

... jaunystė ima dvejoti, atsilieka, nulenkia galvą ir nebenori eiti su manimi.

Delsimas – tai laiko vagis.

Gyvenimas pats savaime nėra nei gėris, nei blogis, o tik jų buveinė; koks jis bus, priklausys nuo mūsų pačių.

Gyvenimas – tai ne tos dienos, kurios praėjo, o tos, kurios įsiminė.

Gamta sukūrė mirtį, kad turėtų daug gyvybės.

Istorijoje vis dar būna tokių laikų, kai išdrįsęs tvirtinti, jog du ir du yra keturi, gauna palydėti galvą.

Jaunystėje gyvename, kad mylėtume, brandos amžiuje mylime, kad gyventume.

Kiekvieni praeinantys metai ką nors iš mūsų atima.

Kas bijo ateities, susigadina dabartį.

Ką likimas nori pražudyti, iš to atima protą.

Kai žinai, kad blogis neišvengiamas, kad jis vis vien tave kirs, trokšte trokšti vieno: tegu nors sekunde vėliau.

Kokia trumpa atkarpa tarp to laiko, kai žmogus esti per daug jaunas, ir to, kai jau per daug senas.

Laikas galų gale perkels mus per upę ir skausmų našta liks aname krante.

Mūsų nelaimė ta, kad, užuot matę dabartį mes žiūrime į ateitį.

Nieko nėra amžina, tik kai kas trunka ilgai.

Niekas taip nekinta kaip praeitis.

Niekas nejunta, kaip praeina jaunystė, bet kiekvienas jaučia, kada ji praėjo.

Nesėkmė - ne nusikaltimas; nusikalstama kelti sau tikslus, neatitinkančius galimybių.

Praeitis ir dabartis - mūsų priemonės, tik ateitis - mūsų tikslas.

Pats liūdniausias senatvės faktas yra tas, kad ateitis liko praeityje.

Senatvė yra tironas, kuris grasindamas mirties bausme, uždraudžia mums visus jaunystės malonumus.

Tarp mūsų gyvena pabaiga, ji visur atseka,- nesvarbu, kur nukeliautume, ji išnyra taip netikėtai, ir niekad negali žinoti, iš kurios pusės ji tave užpuls, nespėji nė jos pavidalo įžvelgti, neišmanai, kaip su ja kovoti.

Vaikai prideda mums gyvenimo rūpesčių, bet jų dėka mirtis mums neatrodo tokia baisi.

Žmogus, kuris galvoja tik apie save ir visur ieško naudos, negali būti laimingas. Nori gyventi sau, gyvenk kitiems.

Aš aklas. Prisimenu tai ne visada, bet kartais. Paskui vėl svarstau, kad gal istorijos, kurias galiu įsivaizduoti, visgi yra mano gyvenimas. Netikiu. Negaliu tikėti, kad tai ką matau, ir yra gyvenimas.

Galų gale visi prisiminimai liūdni, nes vienaip ar kitaip yra susiję su praeitimi.

Galvoti apie tai atrodė taip pat beprasmiška kaip ir vaizduotis, ką darys numiręs: aišku, kad nieko. Nieko, apie ką galėtų žinoti jau dabar.

Ir didžiausias, pats sunkusis menas yra menas gyventi.

Praeitis jau nebe paslaptis, dabartis nyki, nes ji vis labiau dėvisi diena po dienos, o ateitis yra senėjimas...

Gyvenimas - liūdnas dalykas. Ar Jūs nepastebėjote, kuo gi jis baigiasi?

Nepasakyčiau, kad bijau mirties, tiesiog kai tai atsitiks, nenorėčiau būti kitoje vietoje.

Neapkęsti gyvenimo galima tik dėl apatijos ir tingumo.

Kad suvoktum vienų metų vertę, tapk studentu, kuris metų gale negavo norimo pažymio.
Kad suvoktum vieno mėnesio vertę, tapk motina, per anksti pagimdžiusia kūdikį.
Kad suvoktum vienos savaitės vertę, tapk savaitinio laikraščio redaktoriumi.
Kad suvoktum vienos valandos vertę, tapk įsimylėjėliu, laukiančiu susitikimo.
Kad suvoktum vienos minutės vertę, tapk žmogumi, kuris ką tik pavėlavo į traukinį.
Kad suvoktum vienos sekundės vertę, tapk žmogumi, kuris ką tik išvengė avarijos.
Kad suvoktum vienos milisekundės vertę, tapk sportininku, kuris olimpiadoje laimėjo sidabro, o ne aukso medalį.

Ateities baimė - tai dabarties švaistymas.

Diena ir naktis. Vasara ir žiema. Sėja ir pjūtis. Gyvenimas ir mirtis. Štai kas iš esmės yra Vėlinės. Viskas viename. Vidurdienis ir vidurnaktis. Gimimas. Tarsi išsitiesi paslikas, apsimesdamas negyvu kaip šuo. O paskui vėl pašoki ir skalydamas bėgi per mirties tūkstantmečius. Kiekviena diena yra Vėlinės, kiekviena naktis. Kiekviena tamsi naktis baugina, kol pagaliau apsipranti su ja, pasislepi nuo jos kokiame nors miestelyje ar nedideliame mieste, kur gali pailsėti, atgauti kvapą.
Ir pradedi gyventi ilgiau, turi daugiau laisvo laiko, ir tada išstumi mirusiuosius, įveiki baimę ir galiausiai pasilieki tik vieną dieną metuose pagalvoti apie naktį ir apie aušrą, pavasarį ir rudenį, gimimą ir mirtį.
Ir visa tai veda į vieną. Prieš keturis tūkstančius metų, prieš šimtą metų, šįmet, visuose pasaulio kraštuose švenčiama ta pati šventė...