Gyvenimas ne toks jau trumpas, kad žmonėms neužtektų laiko būti mandagiems.

Gyvenimo sėkmė kur kas labiau priklauso nuo mokėjimo bendrauti nei nuo talento.

Gyvenimas - kalnas, į kurį kopi ilgai, o nusileidi greitai.

Galiausiai apsipratau su savo likimu, aš per senas kovoti su dievais.

Gyvenimas tebėra toks kaip visuomet: nejautrus įvykiams, abejingas žmonių džiaugsmams ir sielvartui, nebylus ir mįslingas it sfinksas. Bet kad nebūtų monotoniškumo, scena, kurioj vyksta ši amžina tragedija, be paliovos keičiasi. Pasaulis, kuriame gyvenome vakar, - ne tas pasaulis, kuriame gyvame šiandien, jis, kaip ir mes patys, nepermaldaujamai skrieja per begalybę pasitikti savo likimo. Žmogus negali dukart nusimaudyti toje pačioje upėje, pasakė Heraklitas. Vieni šliaužioja keliais, kiti jodinėja ir važinėja automobiliais, dar kiti lenktyniauja su pašto karveliais, skraidydami lėktuvais. Kam skubėti? Visi mes neišvengiamai prieisime kelio galą.

Gyvenimas nenumatė padaryti iš mūsų tobulybės. Tobulybių vieta muziejuje.

Gyvenimas nėra lengvas, tačiau jis mums duoda meną, tikėjimą ir meilę.

Iš žemės ir dangaus atėjom, į dangų ir žemę grįšim. Nebent, pakeliui, pasiklysim...

Juk mirštame tik mes, žmonės.

Kada miršta žmogus, miršta ir nežinomas pasaulis.

Kai jūs visi čia, aš pajuntu beribę tuštumą, kurios negaliu pakęsti. Man gera tik su mirusiais. Jie tikri. Jie tokie kaip aš. Jie manęs laukia ir mane skubina.

Kas nesusupėja su laiku, tas suserga praeitimi, visa jam darosi nebesuprantama, svetima...

Kas gi kitas, jei ne Mefistofelis, tas amžinas pašaipūnas, būtų galėjęs iškrėsti tokį klaikų farsą? Net šventose giesmėse tariausi girdįs jo pilną patyčių juoką ir, teatleidžia man Dievas, pats vos nepradėjau juoktis, kai tavo karstą nuleido į šią duobę. Bet ar tau ne vis tiek, kieno šis kapas? Juk tu negali perskaityti vardo marmuriniame kryžiuje - ar tau ne vis tiek, kieno tai vardas? Tu negirdi gyvųjų balsų viršum savo galvos, ir negi tau ne vis tiek, kuria kalba jie šneka? Tu ilsiesi ne tarp svetimų, o tarp brolių.  Kur bemiegotumėt amžinu miegu, visur laukia tas pats likimas - visi jūs būsite užmiršti ir visi pavirsite dulkėmis. Toks jau gyvenimo dėsnis.

Kiekvienas gyvenimas – tai pastangos ir kova už teisę būti pačiu savimi.

Mirti - tai niekis, baisu negyventi.

Man vis tiek - ar praeitis, ar ateitis. Aš žinau viską.

[Mirties žodžiai herojui] Man nepatinka jūsų kunigai. Tai jie išmokė žmones bijoti mano prisiartinimo, prigąsdinę juos amžinybe ir pragaro ugnimi. Tai jie nuplėšė man nuo pečių sparnus, subjaurojo švelnų veidą ir, pavertę šlykščia giltine, privertė tartum vagį sėlint nuo vieno namo prie kito su dalgiu rankoje ir šokti Danse Macabre ant freskų vienuolynų sienose drauge su jų šventaisiais ir nusidėjėliais. Aš neturiu nieko bendro nei su jų dangumi, nei su jų pragaru. Aš - gamtos dėsnis.

Mes žinome, kad mirsime - tiesą pasakius, vien tą ir težinome apie savo ateitį. Visa kita yra tik spėliojimai, kurie dažniausiai nepasitvirtina. Kaip vaikai neįžengiamoj kiūtinam ant nuomonės per gyvenimą, laimingi, kad nežinome, kas mums nutyks rytoj, su kokiais susidursime negandais, kokie šiurpūs išmėginimai mūsų laukia prieš patį šiurpiausią išmėginimą - Mirtį. Kartkarčiais apstulbę ryžtamės baikščiai prašnekinti savo likimą, bet atsakymo į klausimą negauname, nes žvaigždės per toli. Juo greičiau suprasime, kad mūsų likimas pareina nuo mūsų pačių, o ne nuo žvaigždžių, juo mums bus geriau. Laimę galime rasti tik patys savyje, nesitikėkite jos sulaukti iš kitų - laimės taip mažai, jog retas gali ja dalytis. Skausmą turime vieni pakelti - nesąžininga užkrauti jį kitam, vis tiek, ar tai būtų vyras ar moteris. Kiekvienas iš mūsų turi pats savo jėgomis kovoti ir kirsti iš paskutiniųjų kai pridera kovotojams, nes mes tokie ir esame gimę. Visi mes vieną dieną sulauksim taikos, taikos, kuri bus garbinga net nugalėtajam, jeigu jis ištvėrė iki galo.

Mirtis - Gyvybės teikėja, Gyvybės naikintoja, pradžia ir galas.

Mirtis ne tokia žiauri kaip mes.

Nėra tokio pirmadienio, kuris neužleistų vietos antradieniui.

Niekas neneigia: tiesa gyvenime nugali, tik mums neužtenka gyvenimo.

Nėra prasmės prisiminti praeitį, jei ji neturi įtakos dabarčiai.

Nes, aš, Sinuhė, esu žmogus ir kaip žmogus gyvenau kiekviename prieš mane gyvenusiame, ir kaip žmogus gyvensiu kiekviename po manęs ateisiančiame. Gyvensiu verksme ir džiaugsme, liūdesy ir baimėje, gerume ir piktybėje, tiesoje ir skriaudoje, silpnume ir stiprybėje. Kaip žmogus gyvensiu žmoguje per amžius, todėl aukų mano kapui nereikia ir nemirtingumo mano vardui nereikia. Tai parašė Sinuhė egiptietis, Tas, kuris visą gyvenimą buvo vienišas.

Pražūtis - tai kažkas, kas jau neegzistuoja. Kad galėtum nugrimzti į pražūtį ir pakilti į viršų, turėtų būti apačia ir viršus. Bet nėra nei apačios, nei viršaus, tai egzistuoja vien žmogaus smegenyse - iliuzijų tėvynėje. Visi kontrastai yra iliuzija : balta ir juoda - iliuzija, mirtis ir gyvenimas - iliuzija, gėris ir blogis - iliuzija. Tereikia vienos valandos, vieną liepsningą valandą sukąsti dantis, ir iliuzijų karalija bus įveikta.

Romanistai, atkakliai vedantys savo skaitytojus į lūšnas, retai aplanko jas patys. Ligų ir Mirties specialistus retai teprikalbinsi nueiti į ligoninę, kur jie ką tik numarino savo herojų. Poetai ir filosofai, skambiomis eilėmis ir proza šlovinantys Išlaisvintoją Mirtį, dažnai išbąla, vien paminėjus geriausios jų bičiulės vardą. Tai sena istorija.  Kraupiausias knygas apie karą, parašė taikūs žmonės, net negirdėję, kaip sprogsta toliašaudžių vokiškų pabūklų sviediniai. Rašytojai, su didžiausiu malonumu peršantys skaitytojams seksualinių orgijų aprašymus patys paprastai nenusikalta dorovei.

Skaistybė, naivumas, jaunystė - kartą praradus, jų nebesusigrąžinsi.

Spartinti normalią laiko tėkmę – labai brangus dalykas. Tad žiūrėkime, kad nereikėtų jam mokėti palūkanų.

Tikriausiai kur kas ramiau sėdėti krėsle ir rašyti romantinius apsakymus, negu visą gyvenimą rinkti jiems medžiagą, lengviau aprašinėti ligas ir Mirtį, negu kovoti su jomis, ir maloniau kurti šiurpias intrigas, negu patirti jas pačiam savo kailiu.

Viskas laiku ateina tiems, kurie moka laukti.

Visais laikais žmonės žudė vieni kitus dėl išsigalvoto dievo, ir, kol bus tikinčiųjų, šitos žudynės nesiliaus. [...] Religijos ateina kartu su savo dievais ir vėl išnyksta. Tas pats atsitinka su atskiromis tautomis ir civilizacijomis. Vienintelis pastovus kūrinys žemėje - žmogus, nors ir jis keičiasi.

Žmonės miršta, ir jie nėra laimingi.

Žmogus negalėtų pakelti gyvenimo, jei žinotų savo mirties valandą.

Žmonės žaidžia gyvenimą – kuo tragiškesnė kaukė, tuo didesnis juokdarys po ja slepiasi.

Gyvenimas – tai visokių kombinacijų kaitaliojimasis; jas reikia nagrinėti, sekti, kad visur liktume patogioje padėtyje.

Iš tiesų tas, kuris nebrangina gyvenimo, nėra jo vertas.

Jeigu negali išsigelbėti nuo mirties, bent mirk garbingai.

Kai pasensi, įpročiai taps tironais.

Kai likimas palankus, prideramai elgtis sunkiau negu tada, kai jis priešiškas.

Tiesą sakant, nedaugelis gyvena šiandien. Dauguma rengiasi gyventi vėliau.

Visų naudingiausia gyvenime - sava patirtis.

Visas žmogaus išmanymas yra ne kas kita, kaip kantrybės ir laiko junginys.

Džiaugtis gyvenimu - tai mokytis gauti už savo pinigus ką nors vertinga ir suvokti tai.

Na, ką gi jūs. Jeigu negalite juoktis iš ateinančios mirties, tai iš ko jūs begalite juoktis?

Sunkiausia gyvenime yra nuspręsti, kuriuos tiltus pereiti, o kuriuos sudeginti.

Visiškai nekeista, kad žmonės yra tokie baisūs, kai jie pradeda gyvenimą kaip vaikai.

Geri sprendimai atsiranda iš patirties, o patirtis atsiranda iš blogų sprendimų.

Laikas - nuostabus mokytojas, deja užmušantis savo mokinius.

Mes priversti tikėti likimu. Nes kaipgi kitaip galėsime paaiškinti sėkmę tų, kurių nemėgstame.

Amžinybė ir nebūtis – dvynės: tik viena per ilgai prisimena, o kita per greitai užmiršta.