Aš žinau, kad naktį ne taip, kaip dieną, kad viskas kitaip, kad to, kas įvyko naktį, negalima paaiškinti dieną, nes tada to nebėra, ir jei žmogus pasijutai vienišas, tai naktį vienatvė ypač baisi.

Aš žinau žmogaus gyvenime tik dvi nelaimes: sąžinės graužimą ir ligą.

Blogiausias tas batas, kuris spaudžia širdį...

Didžiausia laimė gyvenime - žinoti, kad esi mylimas.

Jei kada nors, laimę vaikydamiesi, ją rasite, tai, panašiai kaip senė, ieškanti savo akinių, pastebėsite, kad ji visą laiką buvo jums ant nosies.

Jei kas myli gėlę, kuri yra tik viena tokia milijonų milijonuose žvaigždžių, tai ar to neužtenka, kad jaustųsi laimingas, kai į jas žiūri. Jis taria sau : "Ten kažkur yra mano gėlė..."

Kiekvienas žmogus gali pergyventi pasaulio pabaigą. Tatai vadinama nusivylimu.

Kas šypsosi, užuot tūžęs, tas visada stipresnis.

Kas myli ir netiki stebuklais - žuvęs.

Kiekviena meilė nori būti amžina ir tai yra jos amžina kančia.

Liūdesys - tai troškimas kažko... Ko trokšti, yra, tik nėra žodžių tam pasakyti.

Mylėti - tai nereiškia žiūrėti vienas į kitą, tai reiškia žiūrėti visiems viena kryptimi.

Matyti galima tik širdimi. Tai, kas svarbiausia, nematoma akimis.

Manoma, kad žmogus kenčia, kai miršta mylima būtybė. Ne, tikroji kančia didesnė - tai pajusti, kad sielvartas taip pat praeina. Net skausmas beprasmis.

Mylėti kokią nors būtybę - vadinasi, sutikti su ja senti.

Meilėje mes apskritai per daug klausinėjame, o jei dar imame reikalauti išsamių atsakymų - ji greit išgaruoja.

Meną reikia jausti, o ne suprasti.

Mokėkite mylėti meną savyje, o ne save mene.

Net ir paprasčiausias kaimas, ir tas juk ne iš karto pasidaro savas. Jeigu mes dėl jo neatsisakysime viso pasaulio, jeigu mes nepamilsime jo tradicijų, jo papročių, jo vaidų, mes niekad nepamatysime jame to, kuo jis kai kuriems iš mūsų yra tėvynė.

Nelaimė – kaip vedybos. Manai, kad pats išsirinkai, o pasirodo, tave išrinko.

Nė vienas iš žmogiškų dalykų nėra vertas, kad dėl jo labai sielvartautum.

Pasaulyje, kur gyvybė jungiasi su kita gyvybe, kur to paties vėjo glostoma gėlė tuokiasi su kita gėle, kur gulbė pažįsta visas kitas gulbes,- vien tik žmonės statosi vienatvės rūmus.

Reikia gi žmogui su kuo nors išsišnekėti. Seniau turėjom religiją, kitokių nesąmonių. O dabar reikia, kad kiekvienas turėtų su kuo atvirai pasikalbėti, nes būk tu dievažin koks drąsuolis, o vienatvė vis tiek labai slegia.

Savo jausmus, savo poelgių "svarbą" ir pasekmes aiškiai suvokia tik geri, aprūpinti žmonės, tikintys gyvenimu ir nežengiantys žingsnio, kuriam ir rytoj, ir poryt negalėtų pritarti. Aš neturiu laimės būti vienas iš tokių, aš jaučiu ir elgiuosi kaip žmogus, kuris netiki rytdiena ir kiekvieną dieną laiko paskutine.

Stebuklas visada yra kažkur arti nevilties.

Slepiamas sielvartas žiauresnis negu visos negerovės.

Tylėjimas - paprastos sielos, patyrusios visą žmogiško sielvarto nykumą, prieglauda.

Tikėti, jog esi nuostabus, ir pamažu suprasti, kad neesi nuostabus. Užtektinai darbo vienam žmogaus gyvenimui.

Tai, kuo neabejoji, visada būna netikra. Kaip tik dėl to tikėjimas toks lemtingas, o romantika tokia pamokanti.

Vienatvė slegia ir kamuoja, iškraipo tai, kas įprasta ir krečia bjaurius pokštus su psichika. Ji kaip koks priešas supa tave iš visų pusių, tampo nervus ir siunčia jiems pavojaus signalus, nė akimirką neleisdama pamiršti, kad tu niekam nerūpi, niekas neateis tau į pagalbą. Ji teigia tau, kad esi vienas kaip atomas, paklydęs erdvėje, ir tik laukia progos tave išgąsdinti, mirtinai išgąsdinti - štai ko visą laiką siekia vienatvė ir štai ko jokiu būdu negalima jai leisti.
Jei atimsi draugiją padarui, gyvenančiam bandoje, jį suluošinsi, pažeisi jo prigimtį. Kalinys ar atsiskyrėlis žino, kad greta yra visuomenė, kad jis vis tiek priklauso jai. Bet kai visuomenės nebėra, jos narys negali gyventi. Jis jau nebėra visuomenės dalelė, jis jau nei šis, nei tas, ir nebeturi kur dėtis.

Vienatvė ieško kelionės draugo, neklausdama kas jis. Kas to nesupranta, tas niekada nebuvo vienišas, o tik vienas.

Du žmonės gali vienas kitą išgelbėti ten, kur po vieną žūva.

Juokas - tai saulė: jis nuvaiko miglą nuo žmogaus veido.

Sielvartas – iš visų mūsų jausmų patvariausias.

Argi aš jums siūlau pražudyti savo jausmus? Aš tik patariu atrasti jausmų nekaltybę.

Daug lengviau atleisti priešui nei draugui.

Blogis gimsta iš gėrio, vadinasi džiaugsmas yra liūdesio priežastis. Graužatį kelia prisiminimai apie kadaise patirtą šlovę, o šiandieninė kančia gal tėra anuomet patirtos palaimos tąsa.

Betgi turiu pripažinti, kad visas mūsų netikėjimas (pagal ž. de la Briujero, visos mūsų nelaimės) atsiranda dėl to, kad mes nemokam būti vieni.

Būti labai nelaimingam visai nelengvas dalykas, o būti labai laimingam ne tik sunku, bet išvis neįmanoma.

Džiaugsmas tai medis, ir kaip gaila, kad kiekvieno džiaugsmo šaknys tai liūdesys.

Didžiausia laimė gyvenime - žinoti, kad esi mylimas.

Didelę meilę ir didelį sielvartą sunaikina jų pačiu perteklius.

Esama tokių smagių dalykų, kad žmogui belieka tik juoktis arba numirti.

Jis netikėtai prisiminė seną nuvalkiotą frazę "sudužusi širdis" ir pagalvojo, kad tų banalių posakių reikšmė paaiškėja, kai pats tą išgyveni.

Jokia nelaimė nėra per didelė, jei ji paskutinė.

Kaip meilė gyvenimui iš esmės yra tik mirties baimė, taip žmonių siekimas bendrauti iš tikrųjų nėra tiesioginė reikmė: jos pagrindą sudaro ne meilė draugijai, o vienatvės baimė.

Kančios beprasmiškumas, o ne kančia - štai tas prakeikimas, kuris iki šiol tvyrojo virš žmonijos... bet kokia atsitiktinė prasmė yra geriau už visišką beprasmybę.

Kas niekada mylėti neprisieks, tas niekada ir žodžio nesulaužys.

Laimė, kaip ir menas, turi milijonus pavidalų. Mes siekiame didingų ir įsimintinų dalykų - neblėstančios meilės, draugystės, laimėjimų, muzikos ir atradimų. Bet juk taip dažnai mums trūksta ir ne tokių reikšmingų, netgi visiškai kvailų mažmožių. Lietaus lašų danguje, kačių lovoje, grybų žolėje, vaivorykštės, naminės duonos. Ir mėnesienos užlietų pievų, ilgai ieškotos knygos, žvaigždžių, dantisto žodžių "viskas tvarkoj".
Viso kas pakelia nuotaiką ir suteikia prasmę nykiausiai dienai.

Laimė palanki kūnui, bet tik skausmas ugdo sielos gabumus.