Priekaištas trojiečiams. Kodėl neparodėt arklio vaikams? Jie būtų iš karto pamatę, kad arklys be uodegos.

Rojus - keistas kalėjimas: nusikalsk ir būsi išvarytas.

Sąžinės šaldytuve mes saugom savo moralę - iki juodų darbų.

Saulėtekis - dovana, o ne instrukcija, kaip praleisti dieną.

Širdis - ne bankas su aukso atsargom. Ji - kasyklos.

Sudėtinga situacija: labirintas uždarytas remontui; Minotauras minta konservais; Ariadnė pardavė siūlus.

Siena, skirianti dangų nuo pragaro, ne tokia stora, kaip apskaičiuota specialistų.

Tikslas - geriausia šakė vidiniam mėšlui iškabinti.

Tingiųjų pretenzijos: padidinti planetą, kad prasiplėstų jų horizontas.

Visi turime akmenų ant širdies. Nuoširdieji grindžia iš jų taką, pagyrūnai ritina juos į kilnumo muziejų.

Varyk žodį ratu - kol numes svorį.

Yra arklių, kurie labiau gerbia logikos botagą negu paauksuotus žąslus.

Žemė laiko medį už šaknų, bet ne tam, kad jis neaugtų.

Žmogus - optimistas, kai jis truputį lengvesnis už gyvenimą kaip gelbėjimo ratas už vandenį.

Žvairas fanatikas praeina arčiau tikslo negu aklas.

Adomas: "Diskusija su velniu ugdo žmogų, o diskusija su dievu moko diplomatijos".

Asilas: "šieno kūgį lengviau suėsti, negu paaiškinti".

Atbulinė pavara:
- Mane sugalvojo bailiai.

Akimirkoje nėra visumos, bet joje gali būti pilnuma.

Ar durys išrastos tik tam, kad pirma praleistum kitus?

Abejonė kaip pririšta ožka apsivynioja apie stulpą – ir lieka neėdusi.

Aštriausias tas protas, kuris klausia net atsakydamas.

Baldakimas karališkos fantazijos vaisius. Kodėl po vienu dangumi, jei galima po dviem?

Bešokant apie aukso veršį, nutrypiama tiek žolės, kad jos užtektų ištisai jaučių bandai.

Būtinai padarysime dirbtinį intelektą. Žinoma, kai atsiras tikrasis.

Banalybės tvirtovė turi tiek įgulos, kad apgina ją ir be fanatizmo.

Disciplinos viršūnė - vulkanas, veikiantis pagal grafiką.

Dievas sugalvojo miegą, o velnias - žadintuvą.

Daiktai padėjo ateiti žmogui, bet jie jau stoja skersai kelio.

Dvi klaidos. Vieni mėgina viską suprasti, pamiršdami gyventi, kiti skuba gyventi, nespėję nieko suprasti.

Ežys pasivartė lapuose ir nuėjo per didelę žemę: "Viso rudens nenusineši".

Ežys:
- Myliu kaktusą!

Erezija - tiesa, dar negavusi paso.

Gerais norais pragaras grįstas. Ar gerų norų tiek daug, ar pragaras toks mažas.

Geriau visumos nuotrupa, negu trupinių visuma.

Grotų išradėjas pakėlė dangaus vertę: matydamas jį dalimis, pasiilgsti visumos.

Gamta neturi tikslo: ji galimybių visuma.

Gigantomanija: kaip negėda verkti tokiom mažom ašarom!

Hamleto metamorfozė: imti ar neimti?

Ilgėja žmonių amžius - daugiau laiko abejonėms.

Iškelk savo klaidą, kaip šalmą ant pagalio: sužinosi kur tavo priešai.

Iš gėdos į žemę prasmegti. Kaip smagu, kad žemė kieta.

Ir juodžiausio piktadario skeletas baltas.

Ironiškiesiems paminklai nestatomi: jokios garantijos, kad jie nenušoks pasivaikščioti.

Įkaitęs saugiklis:
- Artėja krizė.

Į klausimus sau pačiam reikėtų atsakyti ne eilės tvarka, nes priekyje gali stovėti patys kvailiausi.

Įkvėptas nulis: atsistoja greta – ir dešimt sykių daugiau.

Išmintis – laikytis pagarbaus atstumo nuo prasmės.

Ir entuziazmas prasideda nuo klausimo. Tik jis per greitai randa atsakymą.

Ilgiausiai stovi paminklai kurie pavėluoja.