Koks žmogus, būdamas malonumų vergas, nesudarkys savo kūno ir sielos?

Kiekvienas žmogus, panašiai kaip mėnulis, turi neapšviestą pusę, kurios niekam nerodo.

Lengva paslėpti neapykantą, sunkiau - meilę, o visų sunkiausia - abejingumą.

Menkos neatitaisomos klaidos netrukus gali virsti didelėmis ydomis.

Niekas taip nealina ir nežlugdo žmogaus kaip ilgalaikė fizinė neveikla.

Pomėgis kolekcionuoti – pirmoji proto sutrikimo pakopa.

Pirmoji pasitaisymo sąlyga - savo kaltės supratimas.

Šalia kvailio visada rasis apgavikas.

Šaipūnas visada lėkšta būtybė.

Šmeižtas abejingas menkystoms.

Vidutinybė negailestingai, nepailstamai kovoja su pranašesniais už save.

Yra žmonių, kurie niekada neklysta todėl, kad jų niekada nevargina jokios protingos mintys.

Argi nekeista, kad žmogus naudojantis heroiną, gali gauti dvidešimt metų kalėjimo už tai, ką daro pats sau?...

Didžiausia dalis gyvenimo praeina mums darant klaidas, didelė dalis - nieko neveikiant, o visas gyvenimas - veikiant ne tai, kas reikia.

Išmintingas žmogus iš bedugnės mato daugiau, negu kvailys nuo kalno viršūnės.

Jis visiškai neturi priešų, bet visi draugai jo nekenčia.

Jeigu negali jų įtikinti, apmulkink juos.

Jei pralaimite ginčą, jūs dar turite vieną galimybę – išplūsti savo priešininką.

Kad apgintum savigarbą, kartais reikia meluoti ir apgaudinėti.

Melancholikas pasidarai, kai imi galvoti apie gyvenimą; cinikas - kai pamatai, ką iš jo padaro dauguma žmonių.

Tik paviršutiniški žmonės gerai save pažįsta.

Tingumas - tai nieko daugiau negu ilsėjimasis prieš nuovargį.

Visada tikėjau kvailiais. Mano draugai sako, kad tai tikėjimas pačiu savimi.

Bijokim ne klystančių, bijokim neklystančių.

Gyveno kartą žmogus. Jis nusigėrė ir paprašė, kad jo niekas nežadintų.

Galva be atminties - tai kaip tvirtovė be įgulos.

Ir ne likimas, mielas mano Brutai, o vien tik patys mes, deja kalti, kad esame tokie bevaliai.

Mes linkę gerai galvoti apie kitus vien todėl, kad patys savęs bijom.

Matyti kančią - malonu, kančią sukelti - dar maloniau: tai negailestinga taisyklė, bet sena, tvirta, žmogiška - pernelyg žmogiška taisyklė.

Niekas iš žmogaus neatima tiek daug jėgų, kiek pavojaus baimė.

Protingas šalia savęs kvailį gali pakęsti, kvailys protingą - niekada.

Taikydamasis švelniai sakant, į "angelus", žmogus taip sutrikdė skrandį ir leido apsinešti liežuviui, kad dėl to jam pasidarė atgrasus ne tik džiaugsmas ir gyvulio nekaltybė, bet ir pats gyvenimas neteko skonio.

Vienintelis būdas atsikratyti pagundos - jai atsiduoti.

Žmogui, turinčiam vidinių nepatogumų, visai neprošal išoriniai patogumai.